2009 m. gruodžio 8 d., antradienis

Vaikeli, žurnalus spausdina princesės.

Tai turėjo būti Pravdos viršelis temai "Virtuvė".



Fotografė: Rūta Jankauskaitė
Stilistė: Elena Reimerytė
Modeliai: Ieva C. ir Patricija Ž.
Spaustuvė "Spaudos kontūrai"
Ačiū Ingai Norkei



Fotosesijoje malėmės aplink žurnalus spausdinančius ir pakuojančius darbininkus. Pradžioje jie žvalgėsi ir trūkčiojo pečiais, bet po pusantros valandos tapom "savos". Vieną draugą darbininką matote video filmuke. Patricija ir Marija laipiojo gigantiškais popieriaus bokštais, turėjome mintį jas pavežioti žurnalų mašinos takeliu kartu su važiuojančiais žurnalais, bet tuo metu važiavo daug konkurentų žurnalų ir mes sąmoningai nenorėjome, kad jie liestusi prie mūsų modelių.


Princesės dirba vilkėdamos Irinos Isajevos kostiumus.

Suknelės  iš Nacionalinės Mados galerijos esančios prekybos centre Gedimino 9. Beje čia yra visa galybė išskirtinio dizaino aksesuarų: auskarų, apyrankių, skarelių, sagių ir vėrinių. Nėra daug vietų kur rastume daiktų vertų Kalėdinių išlaidų, bet į šį lietuviškų grožių kampelį tikrai sugrįšime. Čia kabo ir Eglės Žiemytės paltukai, kuriuos fotografavome su milžinišku vilkšuniu Cerberiu ir raudonvainikėle mergaite. [FOTO]








Karūnos (koljė) autorė - Eva Baliul. Pirmąją savo darbo "Pravdoj" vasarą sutikau Eva madų šou Užupyje. Tada vos iškepta kostiumų dizainerė (ji šiaip tą ir daro) pasakojo, kad jos stiliaus ikona Madonna iš savo "Erotica" kūrybinės epochos. Todėl jaučiu, kad kažkada ji mus nupūs savo kostiumais.




Mūsų modeliai šiaip yra dvyliktos klasės moksleivės ir į vėlyvą ketvirtadienio vakaro fotosesiją jas susirinkome tiesiai iš korepetitorių rankų. Stebimės, kaip joms nenusibostame. Projekto metu daug bėgiojame ratais, juokiamės be priežasties, o kartais verčiame laipioti dviejų metrų aukščio popieriaus ritiniais. Finale jas pridažome į vandenį nereaguojančiais dažais ir tada tokias pristatome namo.







2009 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

NE, drauge, per Naujuosius vienas neliksi. Ateik pas mus.

O kuo minta Jūsų kiemo žvirbliai? Šeškinės rajono žvirbliai po mūsų naujametinio vakarėlio fotosesijos lesė bankucheno ir juodos duonos trupinius.




Per Naujuosius metus su Rūta grosime Tamstoje, savo vakarėlyje "Mano Senelis Pop Žvaigždė."
Mus apšildys "Saulės kliošas". Čia mūsų asmeninė programos interpretacija. Dueto nuomonė gali skirtis nuo klubo šeimininkų ir grupės. Pirmoji vakarėlio serija vyko dar rudenio pradžioje, apie tai mūsų pasakojimas ČIA. Naujiesiems ruošiames kaip spiegiančios dramos būrelio pirmūnės prieš spektaklį tėveliams. Rūta rytais geria kiaušinių trynius, o aš mokausi žongliruoti šešiais kamuoliukais.



Mandarinų kvapas ir šaltųjų ugnelių dūmai okupavo šalikus ir sekiojo dar septynias valandas. Bet mes džiūgavom, nes jis mažiau karingas nei silkių su svogūnais.








Darbo vakaras prasidėjo kai taksi atvykau iki Rūtos namų. Jos katinas Simonas jau kurį laiką vėmė, bet tą dieną jautėsi žymiai geriau. Tada susikrovėm ant rankų daiktų piramidę ir judėjom link vienos mielos močiutės autentiškai senovinio buto. Skaudėjo rankas ir po kitų tos dienos projektų jautėmės suvažinėtos. Užtat vėjo kryptis lėmė, kad lietus lijo tiesiai mums į veidus ir net jei būtume apsižliumbusios - niekas negalėtų pasakyt.



Rūtos senas draugs Ignas išgirdo, kad ieškome seno buto su senais baldais ir senais tapetais. Pasiūlė užsukti pas savo močiutę į svečius. Ji net turėjo senų stiklinių. Viskas autentiška, net sofos užtiesalas.












Projektui ruošėmės vartydamos senus šeimyninius albumus. Pravertė dėžė tarybinių žaisliukų, kuriuos Rūtos mama pavadino - antikvariniais. Dėžėje buvo kokie šeši seniai šalčiai su vaško žvakutėmis. Ir stikliniai burbulai kuriems teko įverti siūlų kilputes. Ant šviestuvo prikabinome popieriaus girliandų, jos irgi kvepėjo švente.



Saulės kliošo vyrai vilkėjo savo ir Rūtos gyvenimo meilės Vidmanto marškinius. Vidmantas labai draugiškas ir visada viskuo su visais pasidalina. Justė Starinskaitė (Buvusios grupės vokalistės jaunesnioji sesutė) vilkėjo kostiumėlį iš vintažinės "De'Žavu". Bei mano akinius iš www.urbanoutfitters.com, kurie nesukuria jokių vaizdo efektų.



Maisto produktus supirko Ona iš "Tamstos" klubo ir užduotį įgyvendino tobulai. Nuo krekždučių iki aguonėlių, nuo mandarinų iki silkės ir svogūnų, ir kumpio, ir pomidorų bei šampano.






Ačiū Ignui ir jo močiutei.

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Trys vienoje

 Genialumas slepiasi paprastume. Prabangiausių teatro kostiumų, kokius tik eilinių dvidešimtmečių (mūsų) akys regėjo, fotosesija vyko labai paprastai. Kaip paaugliai Galeroje maitindavosi batonu su majonezu, taip mes turėdamos absoliučiai nulinį biudžetą sukūrėme vos dvi valandas užtrukusią fotosesiją. Senokai svajojome apie Asmik ir sukneles, ir balkonus, ir galimybę tai pagaliau padaryti. Svajonės nukrito ant galvos vos ne kitą dieną. Asmik gali tik poryt ir TIK poryt - pasakė vadybininkė apie mega daug gastroliuojančią žvaigždę. 




Sugalvojome idėją - teatro herojai eina į miestą.








Logistika ir lobistika. Du žodžiai kuriuos užrašysim ant šito veiklos skyrelio.

Modelis: Asmik Grigorian
Fotografė ir nuotraukų dizainerė: Rūta Jankauskaitė
Kostiumų dailininkas: Juozas Statkevičius
Fotosesijos prodiuserė, asistentė ir žurnalistė: Elena Reimerytė
Grimerė ir šukuosenų meistrė: Emilija Šidlauskaitė
















Lempos: Visvaldo Morkevičiaus, Rūtos statybinių reikmenų sandėliukas.
Transportas: Julius (Flamingo band), Marija ir Kazys.




"Vakarėlį" baigėme po dešimt dešimt kongreso rūmų rūsy, prasidėjo ten pat ketvirtą.



2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis





Mados fotografijos fano mirtis


Nėra pinigų. Nėra pinigų mūsų įsivaizduojamoms suknelėms, net nėra pinigų medžiagų atraižoms. Nėra malūnsparniui ir net taksi. Nėra pinigų supermodeliams, tuo labiau jų lėktuvų bilietams. Nėra pinigų visažistėms ir jų metaliniams lagaminėliams. Visada klegenančiai hyper linksmų asistentų komandai tikrai pinigų nėra. Ajajaj... Ajajaj... Ajajaj... (monotoniškai).
Trūkčiodamas verkia fotografas kampe prie sumestų štatyvų ir ofiso kėdžių krūvos. 

O kada jų buvo? Mes, asmeniškai, tai įlipome į traukinuką, kuriame jų jau nebebuvo. Ir pastoviai sutinkame ajajuojančius žmones, kurie pasirėme smakrus pasakoja apie 'anuos' laikus su tarnaitėmis ir niekada neišpakuotais kelionų lagaminais koridoriuose. Gaila, gražu, graudu, tikimes, kad tai dar ne saulėlydis, nepalūžkite ir t.t. 

Bet kai jokiuose ofisuose ir salonuose pavartome senus lietuviškus žurnalus suprantame, kad naujosios eros labai reikėjo. Skauda kaip reikėjo.
 Dažnai leidžiame laiką kartu su mano senu, Rūtos nauju, draugu Visva. Jam dvidešimt bus tik kitais metais, o aną sekmadienį jau teko tapti Juozo Statkevičiaus pagrindiniu fotografu.  
Mano akimis,  artimi mano draugai ir yra naujoji karta. Skambu naiviai, kaip plastmasinių ponių kolekcionierė, bet jaučiu tą visa širdimi (kairėje krūtinės pusėje).
Karta kuri nebeklausia – kiek mokėsite, o iš karto vardina ką moka. 


Kažkam atsakėme, kad kai nėra iš ko, galima iš bet ko.
Tada išsitraukėme šiukšlių maišą iš kibiro ir bemaigydamos pamatėme vaizdą. Tarybinė sporto rūmų architektūra, lavoniena dar krutėjusi paskutiniais undergroundo vakarėliais. Dvelkia kapinių ramybė. 
Kažkuria prasme fotografavome mirtį kapinėse. Pagalvojau, kad tik paaugliai gotukai karstosi tarp antkapių ir nieko nebijo. Gal mes karstomes irgi.





Šita fotosesija skirta mirusiai senąjai mados kultūrai Lietuvoje. 
Tiesiai po jos, galvojome spėti į filmą apie kostiumų dizainą “Skalvijoje”. Mano draugas mums rekomendavo, bet spėti nepavyko ir nutūpėme sušilti kavinėje.













Nuotraukas paliesti pirštų galiukais galėsite naujame “Pravdos” numeryje. Modelis – Ieva Cieminytė, šiukšlių maišus savo rankomis išlankstė pati Rūta. Ir tiulį užvyniojo ant vaikiško, smegenis spaudžiančio plaukų lankelio irgi pati fotografė. 











Dėkojame nematomiems Sporto rūmų sargams ir varnoms sinchroniškai skrodžiusioms pilkai gęstantį dangų.






P.S: fotosesijos kadrai jau kitą dieną (2009.09.29) pasirodė internetinėje erdvėje. Kas neliko nepastebėta Mariaus.




Neobjektyvios nuomonės žmonės, mūsų draugai, šiuos jo darbus įvardino kaip perkramtytas idėjas. Mes tuo tarpu susikryžiuojame rankas už galvos ir žiūrime į savo ant stalo nukritusius batų raištelius. Neįdomu, nu. Aš manau, kad būtų juokinga, jei Rūta dabar padarytų fotosesiją įkvėpta pastarųjų šio vaikino nuotraukų. Čia tai iššūkis. 











Kaip mano anos savaitės herojus sako – Čia ne mokykla, čia super mokykla.




2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

MTV mano distanciniame 'ant šešto'

Yra du variantai.

A)pasakoti viską kaip buvo ir tada žiūrėt kas nukris ant galvos.
B)pasakot kaip patogu.

(A)

17:00 Vilniaus miesto miegamuosiuose rajonuose važinėjo keleivių prasme tuščias taksi su dviem benzo pjūklais. Vienas ypatingai aukštas draugas draugiškai paprašė paskolinti šį dalyką pasirodymui.




MTV gimtadienis buvo reikšmingas tuo, kad praėjo pusė metų nuo mūsų pirmojo projekto drauge su Rūta. Kai ėjome Donkichoto ir Sančo Panšo sastatu į mados puotą - susipykom, apsikandžiojom ir nukritom nuo laiptų.

Šiai ypatingai progai turėjome ring flash'ą. Apvalų daiktą kuris prisitvirtina prie fotoaparato ir  v i s u s padaro gražesnius nei jie būna iš tiesų. Nemažai fotografų jį tamposi į vakarėlius ir net girčiausi veidai tada atrodo glamūriškai žavingi.





Dienos metu susitikome Vilniaus gatvės kavinėje ir gėrėm kavą. Atsidariusi kompą, rodžiau Rūtai kurias savo nuotraukas jai reiktų įdėti ten, kur įdės ( kažko dar nenorime viešinti).
Užrašų knygutėje paišiau įsivaizduojamus apsauginius. Rūta apkaltino panašumu į Tado Vidmanto žmogeliukus. Lapeli suvalgalgiau.

Savaitę prieš renginį sužinojome apie galimybę akredituotis į užkulisius. Griežtai kategoriškai nenorėjau 'tiesiog' vipo, todėl iš laimės šokinėjom ant lovos, kai sužinojom, kad bus TAIP.

Važiuodama iš taško N į tašką S turėjau stabtelti "univermage" kur suradau gumeles kaukėms vienos grupės pasirodymui.

Nuvažiavusi į tašką S - pašiurpau. Rūtos telefonas buvo išjungtas, o penkiolikos metrų spinduliu nebuvo nei vienos miniatiūrinės moterytės su ryškiu salotiniu krepšiu. Po keturių ratukų aplink pastatą atradau Rūtą ir ji paaiškino, kad telefoną išjungė nes 'pavarė' taksi.

Tiesiu taikymu žygiavome į užkulisius ir... Už mus abi žemesnė apsauginė pasakė - ne. Abstulbome, kad 'ne'.



Sėdėjom, sėdėjom. Ir pradėjom dirbti ten kur galima. Prie baro užpuolėme Karolį Jachimavičių. Nors man, asmeniškai, jo MTV gimtadienio rašinėlis tragiškai nepatiko (ir jis tą žino) mes ne priešai. Arba nebe priešai.

 Nuspyrėme jo gėrimus, pastatėme prie sienos ir kalbėjomes apie visokias mados rubrikas. Apie "Gatvės teisingumo" (uroboras.lt) ir "Nuo Pakabos" (pravda.lt) prasmę. Karolis pasakė, kad prasmė yra tokia, kad žmonėms patinka nužiurinėti vieniems kitus Vokiečių gatvėje.

Su kuo iš antro žvilgsnio - nesutinku. Vokiečių gatvėje žmonės seniai nebevaikšto nužiurinėjimui, prisimenu, kad šio dešimtmečio pradžioje, vyresnis jaunimas tikrai turėjo tokią tendenciją, bet pastaruosius septynerius metus tai daroma visai kitose Vilniaus miesto vietose.
\
Pavyzdžiui, mes su Rūta nebepažįstame Coffe Inno kartos, arba naujosios kartos augančios Kudirkos skvere. Mes ir jų slengo kartais nebeįkertame. Todėl žinodamos šią savijautą - mintyse atspėjome Karolio amžių ir jo 'auksinio laiko' datą.



Vėliau sutikome Ainį Storpirštį, jis sėdėjo ant laiptų ir pasipasakojo, kad tokios energijos iš šių žiūrovų nesitikėjo. Pašnekėjome apei skybelę.


Nuotrauka prieš kurios nutraukimą, sugebėjau pasakyti Ainiui, kad esu jo fanė numeris vienas. Jis, žinoma, nežino, kad po Varno spektaklio, Facebooke dvi dienas laikiau užrašą "Aini, kai vakar tave nužudė plyšo mano širdis". Nes jį nužudė tame spektaklyje, jis tiesiog dingo. Ainio draugas Dainius turi tradiciją per Vėlines degti žvakutes ant nežinomų kapų, kai mokiausi mokykloje mane ir mano drauge pakvietė prisijungti, bet šią savo atminties dalį blokuoju. Man žymiai idomiau įsivaizduoti, kad šito žmogaus nepažįstu ir jis kažkoks super mega tolimas, nes taip gyventi idomiau. Mano hobis - žavėtis Ainiu per atstumą.


Čia publika apei kurią šnekėjo Ainis. Jiems buvo liepta mojuot rankomis į priekį ir atgal. Jie klausė.



Nuotraukoje neslepiu nuostabos, kiek daug energingų žmonių susirinko į šią nusotabią šventę.



Matote dar vieną super talentingą vyruką. Jis irgi iš aktorinio, Mantas turi super lankstų veidą. Esu tikra, kad jis ilgai ir atsakingai treniruojasi priešais vonios veidrodį. Kiekvieną grimasą, kievieną rytą, gali būti, kad ir prieš miegą. Net nujaučiu, kad jis tai pradėjo daryti kažkada dvylikos, o gal ir ankščiau. Ir net beveik esu tikra, kad jei prisikastume prie jo šeimos nuotraukų stalčiaus - pamatytume grimasų evoliuciją. Nebaejokite, kad šioje nuotraukoje irgi matote atsakinėjančio žmogaus grimasą.



Kairėje matote Luką, jis yra spaudos fotografas ir privalo fotografuoti selebretes. Mačiau nuotrauką, kurioje  per vieną renginį Lukas įsikandęs MIA'i dovanotas kelnaites. Rūta džiaugiasi, kad jai nereikai fotografuoti visų ant rauono kilimo atsiradusių selebričių. Norėjome padaryti šventę spaudos fotografams ir nufotografuoti juos dirbančius, nes, tikėtina, kad tokių nuotraukų jie neturi labai daug.









Taip vyko interviu. O juos filmavo gotų gotas operatorius Petras.



Žemiau matote teležvaigždę Justą. Tokios laidos man padeda orientuotis - ar dar normaliu laiku grįžau iš darbo. Šiaip, jis yra super gerietis. Man buvo gaila prašyti jo prigulti ant asfalto. Jeigu atmintis manęs neapgauna- Justas kitą dieną turėjo lėkti į šokių pamoką. Labai draugiškas Justas, labai ačiū. Labai atsiprašome už kryžių, mes to neplanavome.




Toliau matote labai sėkminga M.O.M grupės nuotrauką. Jeigu būčiau grupėje, norėčiau tokios nuotraukos.












Justinas "gerklė" Jarutis ir Daukantas.






Čia mes užsukome į tokį kabarį. Buvo baisu, nes ant dutų užrašytas  paties  temperamentingiausio Lietuvos atlikėjo vardas. Kuris vėliau, paaiškėjo, kad buvo geros nuotaikos ir sukalbamas.






Turbūt labiau nei ekscenriški reperiai ar bet kas kitas pasirodęs ant scenos,  moterų dėmesį traukė Oskaras Koršunovas. Jį sutikome su draugais užkulisuose. Oskarui patiko Rūtos batai - botai. Tai tokie gėlėti dailūs batukai, kuriuos kažkada praminiau - kaubojukės botukais. Jie turi skeltuką priekinėje pusėje. Jei gražiai paprašysite Rūta jums juos nufotografuos ir parodys.



Koridoriuje susitikome Jazzu muzikantą Domą. Paklausėme kažko... Kažko apie stilių ir griebemės to kas arčiausiai. Iš kur jo akiniai - mes pasiteiravome. Ir jis atsakė, kad metus badavo, dirbo, siekė tikslo ir juos įsigyjo. Buvo sunku. Tada pasakė, kad, cha - cha, mus apgavo. Mes leidom jam suprasti kaip patikėjome ir tesingų darbuotojų malonei išėjome iš užkulisių. Atsidūrėmė vėl vipuose, fotografavome tuos, kurie dar buvo likę ir žmones, kurie nesibaidė gigantiškos Rūtos blykstės.



Salę užklojo butelių ir šiukšlių pliažas. Atsisėdom ant žemės. O tada vėl grįžome į užkulisius per scenos pusę, bet vėl išėjome. Pakeliui sutikome vieną šaunų, stažą turintį  fotografą su paaugle dukrele ir jos draugais. Vyras atėjo dirbti į MTV gimtadienį prasiblaškymui, nes pastovus darbas studijoje šiek tiek ir pabosta. Akimirką, kai kalbėjomes pribėgo dukrelė ir sako - tėti, tėti varom į Gravity.

Tą akimirką supratau, kad: pagal duktės zyzlų toną - šis žmogus labai labai geras tėtis, pagal tėčio negriežta - ne, kad tai tikrai labai geras tėtis. Ir prisiminiau, kaip pati būčiau norėjusi pirmą kartą nueiti į Gravity su savo tėčiu. Ir labai labai paprašiau, kad šis fotografas vestusi savo dukrą į klubą.

Gravity buvo ypatingai neblaivu. Rūtai Jarutis 'sulaužė' nosį ir ji sedėjo su tualetinio gumulu ant sofos. Tada aš priėjau ir sakiau - O, Dieve, kas tau, kas nutiko, vargšelė...
 Esmė tokia, kad neprisimenu nieko apie tai ir apie dar kelis dalykus.


B) Puiki nuostabi šventė sutraukė daugybę žmonių ir "žvaigždžių". Tai truko kelias valandas, o vėliau norintys galėjo palaikyti degimą Gravity naktiniame klube. MTV gimtadienis tra ta ta, tra ta ta la la la da da ir taip toliau. Kas ką vilkosi skaitykite http://www.pravda.lt/