2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis





Mados fotografijos fano mirtis


Nėra pinigų. Nėra pinigų mūsų įsivaizduojamoms suknelėms, net nėra pinigų medžiagų atraižoms. Nėra malūnsparniui ir net taksi. Nėra pinigų supermodeliams, tuo labiau jų lėktuvų bilietams. Nėra pinigų visažistėms ir jų metaliniams lagaminėliams. Visada klegenančiai hyper linksmų asistentų komandai tikrai pinigų nėra. Ajajaj... Ajajaj... Ajajaj... (monotoniškai).
Trūkčiodamas verkia fotografas kampe prie sumestų štatyvų ir ofiso kėdžių krūvos. 

O kada jų buvo? Mes, asmeniškai, tai įlipome į traukinuką, kuriame jų jau nebebuvo. Ir pastoviai sutinkame ajajuojančius žmones, kurie pasirėme smakrus pasakoja apie 'anuos' laikus su tarnaitėmis ir niekada neišpakuotais kelionų lagaminais koridoriuose. Gaila, gražu, graudu, tikimes, kad tai dar ne saulėlydis, nepalūžkite ir t.t. 

Bet kai jokiuose ofisuose ir salonuose pavartome senus lietuviškus žurnalus suprantame, kad naujosios eros labai reikėjo. Skauda kaip reikėjo.
 Dažnai leidžiame laiką kartu su mano senu, Rūtos nauju, draugu Visva. Jam dvidešimt bus tik kitais metais, o aną sekmadienį jau teko tapti Juozo Statkevičiaus pagrindiniu fotografu.  
Mano akimis,  artimi mano draugai ir yra naujoji karta. Skambu naiviai, kaip plastmasinių ponių kolekcionierė, bet jaučiu tą visa širdimi (kairėje krūtinės pusėje).
Karta kuri nebeklausia – kiek mokėsite, o iš karto vardina ką moka. 


Kažkam atsakėme, kad kai nėra iš ko, galima iš bet ko.
Tada išsitraukėme šiukšlių maišą iš kibiro ir bemaigydamos pamatėme vaizdą. Tarybinė sporto rūmų architektūra, lavoniena dar krutėjusi paskutiniais undergroundo vakarėliais. Dvelkia kapinių ramybė. 
Kažkuria prasme fotografavome mirtį kapinėse. Pagalvojau, kad tik paaugliai gotukai karstosi tarp antkapių ir nieko nebijo. Gal mes karstomes irgi.





Šita fotosesija skirta mirusiai senąjai mados kultūrai Lietuvoje. 
Tiesiai po jos, galvojome spėti į filmą apie kostiumų dizainą “Skalvijoje”. Mano draugas mums rekomendavo, bet spėti nepavyko ir nutūpėme sušilti kavinėje.













Nuotraukas paliesti pirštų galiukais galėsite naujame “Pravdos” numeryje. Modelis – Ieva Cieminytė, šiukšlių maišus savo rankomis išlankstė pati Rūta. Ir tiulį užvyniojo ant vaikiško, smegenis spaudžiančio plaukų lankelio irgi pati fotografė. 











Dėkojame nematomiems Sporto rūmų sargams ir varnoms sinchroniškai skrodžiusioms pilkai gęstantį dangų.






P.S: fotosesijos kadrai jau kitą dieną (2009.09.29) pasirodė internetinėje erdvėje. Kas neliko nepastebėta Mariaus.




Neobjektyvios nuomonės žmonės, mūsų draugai, šiuos jo darbus įvardino kaip perkramtytas idėjas. Mes tuo tarpu susikryžiuojame rankas už galvos ir žiūrime į savo ant stalo nukritusius batų raištelius. Neįdomu, nu. Aš manau, kad būtų juokinga, jei Rūta dabar padarytų fotosesiją įkvėpta pastarųjų šio vaikino nuotraukų. Čia tai iššūkis. 











Kaip mano anos savaitės herojus sako – Čia ne mokykla, čia super mokykla.




1 komentaras: