Žiauriai juoda suknelė

Vakar darėmė labai daug ir rytoj darysime labai daug, atsiprašome už lėta blogo apykaitą.
Beje, vakar grojome daug senų estradinių dainų, vieną jų rasi čia:

http://www.zshare.net/audio/65669279020e6e6c/

"Žiauriai juodos suknelės fotosesija".

 Tai buvo žiauriai didelė, sunki ir kvadratinė darbo diena, bet buvau skolinga Rūtai paslaugą ir negalėjau atsakyti. Bandžiau išsisukti ir dalyką perstumti į vakarą/ naktį/kitą dieną/ 2011 metus ir t.t. Tada draugė fotografė nepaisydama mano sms žinučių  atvažiavo ir trepsėjo koja kol visgi atsivilkau.

Prieš tai, ir po to - rašiau pranešimą spaudai, o Rūta, po manosios turėjo Rasos Basos fotosesiją.

Fotografuotis pas Rūta žiauriai faina, ji labai įkvepia savo modelius atsipalaiduoti ir žaisti.
Kartais pastebiu, kad net rimtoki vyrai susileidžia ir įsijaučia. Tokie, kuriems meditacija prieš veidrodį ir gliamūro pozos - planeta iš kitos Saulės sistemos.

Dar po to ėjau pirmajam vizitui pas dantistę, beveik vėlavau ir kad ji neužuostų rūkalų kvapo (fotosesijoje, kaip matome, rūkau) nusipirkau burnos skalavimo skysčio. Lipau Tauro kalnu ir kas dvidešimt septynis žingsnius laisčiau krūmus šreko seilėmis.

Smarkus mašinų srautas link Kalinausko gatvės manes nesutrikdė, bet, asmeniškai aš, pagalvočiau, kad kažką kankina vakarėlio pasekmės. Ir nieko kito.

 Po vizito skubėjau į spektaklį ir laukdama prie Onos bažnyčios, atsidariau kompą ir pabaigiau paskutinį tos dienos tekstą. Apskritai, baisesnės dienos savo pačios fotografavimui sugalvoti negalėčiau per pusmečio laikotarpį. Springau darbu ir kosėjau nerimo blizgučiais. Bet Rūta kažką padarė tokio, kad pamiršau visus mane erzinančius niuansus.

Ten nebuvo veidrodžio, tad net nenutuokiau kaip ryškiai mane padažė. Taip pasidažiusi tikrai eičiau į visus aštuonis vakarėlius, kokie vyktų Vilniuje šeštadienio naktį.

Kažkada lankiau renesanso šokių būrelį, niekada nesupratau, kodėl jie ten taip lėtai šoka. Mano ryškiausi prisiminimai: bordinės aksomo suknios su perliukų karoliukais ir mano pora, kuris prieš susikimbant šokiui nevaidindamas apsispjaudydavo delnus...

Rūta man aiškino, kad aš buvau tinkamiausias, jos akimis, modelis šiai "femme fatale tapybiškai suvytusiuose lapuose" rolei. Aš pati labiau pripratusi prie kitokios moters amplua, švelnumas ir ramybė nėra mano stipriausios kortos. Todėl  keistai įdomus jausmas save matyti kitokiam, bet gražiam amplua.

Čia mes tokios, kokios sau labai patinkame: apsikrovusios daiktais ir keistais drabužiais. Man iki skaudėjimo patinka šios tapetų rašto Rūtos tympos. Paveldėjo iš mamos! Iš visų jėgų bandau prisiminti kokį, vaikystėje matyta, vaizdą su panašias tymas vilkinčiomis moterimis ir... Negaliu.

 Apskritai, "tympų erą"  prisimenu super miglotai. Matydavau mergaičių chebras gatvėje, bet buvau  miniatiurinė ir visko pastebėti negalėjau. Kartu prisimenu, kad minėtos mergaitės už mane buvo tris kartus didesnės milžinės su slidžiomis, kislotnomis kojomis.

O ana juoda suknelė yra mano sėkmingiausias antrarankis pirkinys gyvenime. Sumokėjau apie dvidešimt litų ir nė už vieną nepasigailėjau. Ją vilkėdama, vieną savaitgalį "Gravity" mėčiau skraidančią lėkštę, po to laipiojau Kalnų parko kalnais ir - nieko. Labai šauni suknelė.

Šios stilistikos fotosesija žmonėms neturintiems mano veido arba asmens dokumento kainuotų nuo 200LT. 

Rašykite laišką driversinger@gmail.com ir mes susikalbėsime.

Visos  nuotraukos - Rūtos Jankauskaitės ir jei įsidėsite kažką į savo "one.lt" profilį jums teisiškai bus kažkaip blogai, o marozai vistiek žvengs ir nekvies tūsintis į kiemą.

Visi žodžiai - Elena Reimerytė.