“Metal On Metal” grupė apie fotosesiją savo debiutiniam albumui užsiminė vieną trečiadienį, o penktadienį jiems jau grasinome nesišypsoti. Tikrąją to žodžio prasme, dvigubai už trečdalį komandos žemesnė Rūta mergaitiškai pašnibždėjo, kad būtų visai nieko jei vyrai parodytų, kaip labai moka pykti. Manfredas taip supyko, kad užrėkė nežmogumi, o aš nusukau akis į sieną, nes turbūt pati taip nemokėčiau.
Fotosesija vyko viename, pagal paskirtį nebenaudojamame pastate. Kym Wild didžiuodamasis sakė, kad čia vaikystėje jam susiuvo galvą. Išsirinkome mėlynų plytelių kambarį, jos nuostabiai kontrastavo su raudonais grupės kombinezonais.
Projektui įgyvendinti reikėjo keturių buteliukų kečupo. Tai buvo bene sudėtingiausia fotosesijos dalis, mums reikėjo arba labai kokybiško kečupo, arba lavono. Pomidorų pasta butų netinkamos konsistencijos, o daržovių sultys atrodytų ligotai. Pirmoji, pižoniškais sumetimais grįsta ir visai negeniali vieno žmogaus mintis buvo rinktis tik “Heinz” firmos kečupą. Tadas “Namų kūryba” kuris pagal savo majų kalendoriaus ženklą yra mano galaktinis partneris pasakė, kad rinkčiausi pagal pomidorų koncentraciją, bet irgi buvo neteisus. Būtume konkrečiai prašovusios su “Heinz”, nes kruviniausias padažas yra “Suslavičiaus”.
Ne pagal paskirtį sunaudojom tiek kečupo, kiek čiliake per tris valandas "nueina".
Kaip bebūtų, jau po kelių minučių kečupas žlugdančiai dvokė ir man labai skaudėjo širdį, kad vyrams juo tenka teptis rankas. Drėgnos “Iki” servetėlės savo žibučių kvapu penkis kartus nusileido visam tam sintetiniui tomatų blogiui. Nenoriu žinoti, kaip kiti, bet po to karto kečupo nebepirkau.
Į fotosesijos vietą pagriebiau juodą, gigantišką prabangių pirkinių maišą, kuris mano kambario kampe gulėjo pusę metų ir atliko vienos knygų lentynos vaidmenį. Dėl šių priežasčių jis buvo dulkinas ir nešamas iki fotosesijos vietos išdulkino mano tympas/tampres/legginsus. Geriausiai prisimenu tą momentą, kad atkarpoje nuo darbo iki vietos X (gailime adreso) užsukau namo ir nenusimečiau savo niujorkietiškos žemaitės klumpių. To pasekoje kaukšėjau nepadoriai prasto grindinio, užtat puikios akustikos patalpose ir kaip ponis šokinėjau per statybines šiukšles.
Vertikalios sienos šluota
Rūta ir jos sesutė Eglė be leidimo pasiskolino žudymo įrankius iš tėčio sandėliuko. Merginos tam panaudojo padangos spalvos maišą kuris dar gatvėje benešant suplyšo ir iškišo dantytą motorinio pjūklo ašmenį. Dėl skubėjimo sukelto streso atrodėme darančios nevisai gerą ir net Rūtos taikus kaspinas situacijos negerino.
Kai vyrukai atsivertė į tuos kuriais būna kai negroja, mandagiai pasiūlėmė dingti ir likome tryse su šluota. Kuomet nušlavėme kečupą nuo stačios sienos, visą kruviną popierinį rankšluostį sukišome į kokį penkiasdešimt šiukšlių maišų ir apart plastmasinių pomidorų dvoko, nieko nebepalikome.
Mūsų asistentė Eglutė, Rūtos sesutė
Tada aš ėjau namo, apsiaviau botus, nusimoviau dulkėtas tympas, Rūta su Egle išvyko namo, skalbti ginklų. Po dar pusdienio darbo susitikome prie mano namų (jau be botų) ir ėjome į mano redaktoriaus Kristupo S. gimtadienį. Labai gražus vakarėlis po atviru dangumi.
Nakties finale atsidūrėme “Gravity” ir sugalvojome savo sektos logotipą – apverstą turkio spalvos trikampį. Tačiau “Metal On Metal” sektos teminio vakarėlio svečiai mūsų sugebėjo paklausti – kokia proga ir iš kokio tūso atėjome. Mano pemanentinis “Isadora” akių teptukas nenuėjo perniek, juo išdažėme kokius vienuolika klubo lankytojų. Įdomiausia vakaro dalis, kad sumaišiusios visų įmanomų spalvų ir laipsnių gėrimus burtų keliu – ryte gavome šviesias galvas. Už ką dėkojame dvasiškiausios kosmoso spalvos trikampiams.
Jeigu jus domina fotosesija su: kečupu, sovietinėmis plytelėmis, ponio šuoliuku striksinčia žurnaliste, motoriniais pjūklais, baltaplauke asistente ir žibučių aromato servetėlėmis – galite visą tai įsigyti už 666 LT, nusiderant nuo 983 LT kainos.
Jūsų pasisiūlymų lauksiu šioje pašto dėžutėje driversinger@gmail.com
tekstas Elle Driver
foto Marla Singer
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą