2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Trys vienoje

 Genialumas slepiasi paprastume. Prabangiausių teatro kostiumų, kokius tik eilinių dvidešimtmečių (mūsų) akys regėjo, fotosesija vyko labai paprastai. Kaip paaugliai Galeroje maitindavosi batonu su majonezu, taip mes turėdamos absoliučiai nulinį biudžetą sukūrėme vos dvi valandas užtrukusią fotosesiją. Senokai svajojome apie Asmik ir sukneles, ir balkonus, ir galimybę tai pagaliau padaryti. Svajonės nukrito ant galvos vos ne kitą dieną. Asmik gali tik poryt ir TIK poryt - pasakė vadybininkė apie mega daug gastroliuojančią žvaigždę. 




Sugalvojome idėją - teatro herojai eina į miestą.








Logistika ir lobistika. Du žodžiai kuriuos užrašysim ant šito veiklos skyrelio.

Modelis: Asmik Grigorian
Fotografė ir nuotraukų dizainerė: Rūta Jankauskaitė
Kostiumų dailininkas: Juozas Statkevičius
Fotosesijos prodiuserė, asistentė ir žurnalistė: Elena Reimerytė
Grimerė ir šukuosenų meistrė: Emilija Šidlauskaitė
















Lempos: Visvaldo Morkevičiaus, Rūtos statybinių reikmenų sandėliukas.
Transportas: Julius (Flamingo band), Marija ir Kazys.




"Vakarėlį" baigėme po dešimt dešimt kongreso rūmų rūsy, prasidėjo ten pat ketvirtą.



2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis





Mados fotografijos fano mirtis


Nėra pinigų. Nėra pinigų mūsų įsivaizduojamoms suknelėms, net nėra pinigų medžiagų atraižoms. Nėra malūnsparniui ir net taksi. Nėra pinigų supermodeliams, tuo labiau jų lėktuvų bilietams. Nėra pinigų visažistėms ir jų metaliniams lagaminėliams. Visada klegenančiai hyper linksmų asistentų komandai tikrai pinigų nėra. Ajajaj... Ajajaj... Ajajaj... (monotoniškai).
Trūkčiodamas verkia fotografas kampe prie sumestų štatyvų ir ofiso kėdžių krūvos. 

O kada jų buvo? Mes, asmeniškai, tai įlipome į traukinuką, kuriame jų jau nebebuvo. Ir pastoviai sutinkame ajajuojančius žmones, kurie pasirėme smakrus pasakoja apie 'anuos' laikus su tarnaitėmis ir niekada neišpakuotais kelionų lagaminais koridoriuose. Gaila, gražu, graudu, tikimes, kad tai dar ne saulėlydis, nepalūžkite ir t.t. 

Bet kai jokiuose ofisuose ir salonuose pavartome senus lietuviškus žurnalus suprantame, kad naujosios eros labai reikėjo. Skauda kaip reikėjo.
 Dažnai leidžiame laiką kartu su mano senu, Rūtos nauju, draugu Visva. Jam dvidešimt bus tik kitais metais, o aną sekmadienį jau teko tapti Juozo Statkevičiaus pagrindiniu fotografu.  
Mano akimis,  artimi mano draugai ir yra naujoji karta. Skambu naiviai, kaip plastmasinių ponių kolekcionierė, bet jaučiu tą visa širdimi (kairėje krūtinės pusėje).
Karta kuri nebeklausia – kiek mokėsite, o iš karto vardina ką moka. 


Kažkam atsakėme, kad kai nėra iš ko, galima iš bet ko.
Tada išsitraukėme šiukšlių maišą iš kibiro ir bemaigydamos pamatėme vaizdą. Tarybinė sporto rūmų architektūra, lavoniena dar krutėjusi paskutiniais undergroundo vakarėliais. Dvelkia kapinių ramybė. 
Kažkuria prasme fotografavome mirtį kapinėse. Pagalvojau, kad tik paaugliai gotukai karstosi tarp antkapių ir nieko nebijo. Gal mes karstomes irgi.





Šita fotosesija skirta mirusiai senąjai mados kultūrai Lietuvoje. 
Tiesiai po jos, galvojome spėti į filmą apie kostiumų dizainą “Skalvijoje”. Mano draugas mums rekomendavo, bet spėti nepavyko ir nutūpėme sušilti kavinėje.













Nuotraukas paliesti pirštų galiukais galėsite naujame “Pravdos” numeryje. Modelis – Ieva Cieminytė, šiukšlių maišus savo rankomis išlankstė pati Rūta. Ir tiulį užvyniojo ant vaikiško, smegenis spaudžiančio plaukų lankelio irgi pati fotografė. 











Dėkojame nematomiems Sporto rūmų sargams ir varnoms sinchroniškai skrodžiusioms pilkai gęstantį dangų.






P.S: fotosesijos kadrai jau kitą dieną (2009.09.29) pasirodė internetinėje erdvėje. Kas neliko nepastebėta Mariaus.




Neobjektyvios nuomonės žmonės, mūsų draugai, šiuos jo darbus įvardino kaip perkramtytas idėjas. Mes tuo tarpu susikryžiuojame rankas už galvos ir žiūrime į savo ant stalo nukritusius batų raištelius. Neįdomu, nu. Aš manau, kad būtų juokinga, jei Rūta dabar padarytų fotosesiją įkvėpta pastarųjų šio vaikino nuotraukų. Čia tai iššūkis. 











Kaip mano anos savaitės herojus sako – Čia ne mokykla, čia super mokykla.