2009 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Pasaka





Šitas nuotraukas matė keturi žmonės: aš, Rūta, mūsų raudonvainikėlė Marija ir Eglė Žiemytė.  
Taip, čia jos paltukai. Viską apie pačius drabužius, kiek užtrauktukų, koks pamušalas ir panašiai - papasakosiu pirmadienį, darbe (www.pravda.lt). 
Fotosesiją su Rūta darėme savo rūbų modeliuotojus skrodžiančiai rubrikai "Pravda turgus". 




Kai ėjome į pirmąjį savo komandinį žygį - "Mados infekciją", su Marijos plaukų raudonumo tušinuku braukiau ant tvarkaraščio kryžiukus ir piešiau karūnėles. Realu, kad nuotraukų iš visų dizainerių pasirodymų mums nereikėjo. Užrašas "Eglės Žiemytės kolekcija „d'efect. chi chi dessert“" kabojo po dailia keturbriaune karūna.

Rugpjūčio vidury, šeštadienio vidurdieny gulėjome apsirengusios Smiltynės kopose ir nusprendėme, kad ruduo gal gerai - galėsime fotografuoti paltus, kumštines pirštines ir aulinius batus.

Praėjus pirmai temperatūrų bangai - skelbiame rudens sezoną.






Tai Simas, Cerberis ir sūris. Cerberis myli sūrį aštuoniasdešimt kartų labiau nei visi "Tap'o Doro" lankytojai kartu sudėjus ir padauginus iš dvidešimt septyniu. Simas tą dieną turėjo temperatūros ir mes jam rašome didelį AČIŪ, kad paskolino savo šunį.





Didelis vilkas Cerberis buvo super komunikabilus. Mados biblijose rašoma, kad modelio sėkmės receptas yra komunikabilumas + lankstumas + gera energija, o tai lygu lengvam darbui.
Taigi mūsų modelis Cerberis atitiko visus reikalavimus, buvo lengva dirbti, jis nesimaivė ir nesuvalgė vainiko. Simonas savo vilko pirmąją fotosesiją įsirėmins ir pasikabins namuose prie laiptų.




Tiesa, šalia Cerberio matome paltukus ir kitą modelį - Mariją.


 

Jums galėjo pasirodyti, kad ankstesniame tekste ignoruoju mergaitę Mariją, bet aš tik išsidirbinėju. Mums LABAI patinka ši raudonplaukė. O jai kalbant - ir aš, ir Rūta taip užsispoksom, kad pamirštame kas ir ko paklausė. Fotosesijos dieną ji pasiryškino savo ir taip rausvus plaukus.



Fotosesijos pirkiniai:

Vyno parodijos "Kagor" spalvos išsukami lūpų dažai.
 Juos Rūta nusipirko, nes ji Marla Singer.

Putinai iš Rūtos mamos sodelio. Kainavo viešojo transporto talonelį nuo centro iki gyvenamųjų namų rajono.

Baltos pėdkelnės. Pirkau kojinių parduotuvėje kuri jau šimtą metų veikia prie mūsų redakcijos ir joje niekada nėra klientų. Tokias vietas nuo mažens įtarinėju neaiškiomis veiklomis. Pirkinys kainavo vos vienuoliką litų,  po fotosesijos padovanojom jas modeliui. Marija ant jų užsimovė džinsus. Tik manekenės gali mautis džinsus ant pėdkelnių ir nesijausti orkomis.

Marija sakė, kad kitą kartą jas apsimaus eidama į kokio vaiko krikštynas.







Viskas vyko Santariškių obelyne, nors atrodo, kad mažų mažiausiai dvyliktame Andersono pasakos puslapyje.

Gerai, dabar aš patylėsiu:


                                                                                                    




 


 



Dėkojame visiems už atlasiniais kaspinais rištas komplimentų puokštes  ir kaip juodas šokoladas tikrus pastabas ir patarimus. Viską džioviname savo "Sportinių pasiekimų" blonknote.



2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Antradienis skambėjo iškilmingai.

\
Šios dienos projektas prasidėjo taip: Rūta nuomavosi objektyvą, o aš pirkau penkis milijonus arbatinių bandelių, kurios buvo pūstos it storiausios Jūros kiaulytės Justiniškėse. Dar pirkau pieną plastiko buteliuose. Jaučiausi tikrai neįprastai, it klijuočiau gumą po stalu.
Susitikome Čiurliono menų gimnazijos kieme, prie Mikalojaus Konstantino tamsiai pilko biusto.



Kai pirmą kartą naudojom tokios pakuotės pieną plastiko buteliuose – fotkinom Migloko ir tuomet paaiškėjo, kad ji alergiška laktozei, ko pasekoje aš asistavau laikydama stiklinę į kurią Miglė išspjaudavo visą baltą skystį su seilėmis.
Bet tai buvo labai seniai, 2008 metais.

 Rūta su sese Egle krapštė pieno etiketes, o aš klaidžiojau mokyklos koridoriuose, tyrinėjau baleto skyriaus plakatus su mažyčių super gausiai pridažytų mergaičių nuotraukomis. Tada atradau ko ir ieškojau - visą klasę draugų. Vos užėjusi jų pasikviesti į lauką pasijutau super herojumi, nes per mane pamoka baigėsi kelioliką minučių ankščiau. Visa muzikantų ketvirtokų klasė buvo ekstremaliai komunikabili.






Kiečiausia klasės mergaitė ir mano pusseserė Marija. Kol dalis mergaičių paprašytos pasidaryti pieno ūsus, maivėsi ir trepsėjo bateliais - Marija užsivertė visą butelį, užspringo, apsipylė ir dar aplaistė laiptus.
Mergaitės vartė akis, o  Berniukai sakė - duok penkis. Beje, šitas hyper aktyvus vaikas yra padaręs savo "Ginklų ir rožių" grojaraštį "Pravdai", ketvirtokai čiurlioniukai dar nesibaido radijo stočių hitukų, tad nenustebkite.




Laukėm Dalios ir visai nenuobodžiavom - stovėjom ant laiptų, nevalgėm bandelių ir spjaudėmes pienu. Kai nusibodo, pasipasakojau visai krūvai būsimų muzikantų, kad šiandien grosime "WOO" ir panašiai. Paprašėme, kad jie įvertintų grojaraštį, kuris atrodė taip:


]







Vaikai improvizuodami ir krizendami padainavo 60% visų dainų. Skambėjo kaip kutenamas elfų choras. Paklausėme jų ką šiaip klauso. Viena mergaitė mielai būtų skeiterė, sakė miršta dėl Avril, kita mergaitė žavisi Lady Gaga, kita už tai aną patempė už plaukų, o dar kita mergaitė sakė, kad normaliausia yra Jurga. Suicide DJS dėl neobjektyvių priežasčių patiko tik Marijai ir Adomui, o 69 danguje visus papiktino ir vaikai kaip vinimis i siena sukalė - gėda už tokias ir žiauriai.







Atvyko Dalia ir išlindo saulė. Visą dieną  ir vakarą mums sekėsi su šviesa. Fotosesija su vaikai baigėsi ir mes pasakėme ore kabojusią frazę - O dabar jau galite valgyti bandeles ir laistyti pieną. Aidint spiegimui ir žviegimui, lyg kažkokios "Rimi" bandelės, be įdaro ir net be cinamono - būtų kažkas iškilmingo atsisveikinome su visa gauja super muzikalių mažų žmonių. Jie mums palinkėjo sekmės "WOO". Fotografavome Dalios portretą, susitarėme išgerti kavos kitą dieną "Valentino" restorane. Tai buvo super idomus interviu apie paauglius primatus ir idėjų vagystes. Kartą per pusę metų sutinku herojų, kuris apverčia mano galvą su visais suvokimais ir supratimais - aukštyn kojomis, dabar man vėl pasisekė. Todėl apie Dalią iš mūsų - išgirsite, perskaitysite ir pamatysite dar žymiai daugiau. Viskas kitame "Pravdos" numeryje. Mes žiauriai laukiame.




Atsisveikinome su Dalia. Mes trys - aš, Rūta, Eglė lipome laiptai pakylėtos ir net nepajutome, kaip pėstute nukeliavom lygi pat "univermago". Ten nusipirkome baltų helio balionų ir kaspiną. Ir kavos, nes net talentingi vaikai pasiemė neblogą kiekį energijos. Per visą miestą nuvykome iki "De' Žavu", išsirinkome po retro suknelę vakarui. Abi purpurinės, bet skirtingų kirpimų ir super derėjo. Rūta saviškę išsirinko vos įkišusi ranką į spintą, o aš jau pasirinkau 'prisiderinimo prie draugės' strategiją...
 Beliko paskutinė, pati šilčiausia fotosesija - mergaitė ir tėtis. Rūta apžavėta.  Toks mažas žmogus turi tokį didelį modelio potencialą, charizmą ir sugebėjimą vestis fotografą, kad nemojuodama rankomis fotografe to nemoka nupasakoti. Fotografavome Vilniaus gatvės pradžioje, prie "Zaros". Mergaitė su paskui ją sekiojančia fotografe įbėgo į parduotuvę ir pagaliau stabtelėjusi sudiktavo - visi batai mano. Daugiau super gražių nuotraukų rasi čia - www.fotomusic.tk



Atsisveikinome prie "WOO" ir nulipusios laiptais žemyn, supratome, kad nebeturime kojų ir dar neturime jokio makiažo. Vieną akį pasidažiau tamsiai mėlyną spalva, kitą violetine. Nuovargis. Išsitraukėme kompaktus, pagrojome, apsvaigom nuo vyno ir mano buvęs fotografas ir mūsų abiejų geras draugas Visvaldas mus pamatė va taip:



Kitą dieną abi sau priminėm Džordaną Butkutę. Bet mes dar dainuosime.
Sekantis įrašas apie mados fotosesiją, šiušklių maišus plaukuose, sedėjima spintoje ir dar kažką.

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Žiauriai juoda suknelė

Vakar darėmė labai daug ir rytoj darysime labai daug, atsiprašome už lėta blogo apykaitą.
Beje, vakar grojome daug senų estradinių dainų, vieną jų rasi čia:
http://www.zshare.net/audio/65669279020e6e6c/

"Žiauriai juodos suknelės fotosesija".

 Tai buvo žiauriai didelė, sunki ir kvadratinė darbo diena, bet buvau skolinga Rūtai paslaugą ir negalėjau atsakyti. Bandžiau išsisukti ir dalyką perstumti į vakarą/ naktį/kitą dieną/ 2011 metus ir t.t. Tada draugė fotografė nepaisydama mano sms žinučių  atvažiavo ir trepsėjo koja kol visgi atsivilkau.
Prieš tai, ir po to - rašiau pranešimą spaudai, o Rūta, po manosios turėjo Rasos Basos fotosesiją.

Fotografuotis pas Rūta žiauriai faina, ji labai įkvepia savo modelius atsipalaiduoti ir žaisti.
Kartais pastebiu, kad net rimtoki vyrai susileidžia ir įsijaučia. Tokie, kuriems meditacija prieš veidrodį ir gliamūro pozos - planeta iš kitos Saulės sistemos.
Dar po to ėjau pirmajam vizitui pas dantistę, beveik vėlavau ir kad ji neužuostų rūkalų kvapo (fotosesijoje, kaip matome, rūkau) nusipirkau burnos skalavimo skysčio. Lipau Tauro kalnu ir kas dvidešimt septynis žingsnius laisčiau krūmus šreko seilėmis.

Smarkus mašinų srautas link Kalinausko gatvės manes nesutrikdė, bet, asmeniškai aš, pagalvočiau, kad kažką kankina vakarėlio pasekmės. Ir nieko kito.

 Po vizito skubėjau į spektaklį ir laukdama prie Onos bažnyčios, atsidariau kompą ir pabaigiau paskutinį tos dienos tekstą. Apskritai, baisesnės dienos savo pačios fotografavimui sugalvoti negalėčiau per pusmečio laikotarpį. Springau darbu ir kosėjau nerimo blizgučiais. Bet Rūta kažką padarė tokio, kad pamiršau visus mane erzinančius niuansus.
Ten nebuvo veidrodžio, tad net nenutuokiau kaip ryškiai mane padažė. Taip pasidažiusi tikrai eičiau į visus aštuonis vakarėlius, kokie vyktų Vilniuje šeštadienio naktį.
Kažkada lankiau renesanso šokių būrelį, niekada nesupratau, kodėl jie ten taip lėtai šoka. Mano ryškiausi prisiminimai: bordinės aksomo suknios su perliukų karoliukais ir mano pora, kuris prieš susikimbant šokiui nevaidindamas apsispjaudydavo delnus...
Rūta man aiškino, kad aš buvau tinkamiausias, jos akimis, modelis šiai "femme fatale tapybiškai suvytusiuose lapuose" rolei. Aš pati labiau pripratusi prie kitokios moters amplua, švelnumas ir ramybė nėra mano stipriausios kortos. Todėl  keistai įdomus jausmas save matyti kitokiam, bet gražiam amplua.
Čia mes tokios, kokios sau labai patinkame: apsikrovusios daiktais ir keistais drabužiais. Man iki skaudėjimo patinka šios tapetų rašto Rūtos tympos. Paveldėjo iš mamos! Iš visų jėgų bandau prisiminti kokį, vaikystėje matyta, vaizdą su panašias tymas vilkinčiomis moterimis ir... Negaliu.
 Apskritai, "tympų erą"  prisimenu super miglotai. Matydavau mergaičių chebras gatvėje, bet buvau  miniatiurinė ir visko pastebėti negalėjau. Kartu prisimenu, kad minėtos mergaitės už mane buvo tris kartus didesnės milžinės su slidžiomis, kislotnomis kojomis.
O ana juoda suknelė yra mano sėkmingiausias antrarankis pirkinys gyvenime. Sumokėjau apie dvidešimt litų ir nė už vieną nepasigailėjau. Ją vilkėdama, vieną savaitgalį "Gravity" mėčiau skraidančią lėkštę, po to laipiojau Kalnų parko kalnais ir - nieko. Labai šauni suknelė.

Šios stilistikos fotosesija žmonėms neturintiems mano veido arba asmens dokumento kainuotų nuo 200LT. 
Rašykite laišką driversinger@gmail.com ir mes susikalbėsime.








Visos  nuotraukos - Rūtos Jankauskaitės ir jei įsidėsite kažką į savo "one.lt" profilį jums teisiškai bus kažkaip blogai, o marozai vistiek žvengs ir nekvies tūsintis į kiemą.
Visi žodžiai - Elena Reimerytė.

2009 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Elle Driver ir Marla Singer@WOO





MANO SENELIS-POP ŽVAIGŽDĖ 








DJs: Elle Driver ir Marla Singer 


Šį vakarą “WOO” skambės pačios žaviausios “LRT” estradinės dainos. „Abi turime po senelį Joną, o Elenos senelis net buvo pop žvaigžde. Todėl mūsų vakarėlis bus apie senovines dainas, kurių niekada neklausėme ir neklausome.“
Jonas nusifilmavo krūvoje nespalvotų vaizdo klipų ir įrašė daug dainų, šiandien jis vežioja anūkus į smuiko pamokas ir sode filmuoja jų gimtadienius. Pusę gyvenimo dirbęs “LRT” įrašų studijoje, laidiniu telefonu mums išvardino visus anų laikų estrados topus. Kaip ir šių laikų prodiuseriams būdinga - vakarėlyje senelis Jonas nepasirodys, mat pirmenybę skiria Frankui Sinatrai.
Vakaro grojikes puoš vintažinė "De Žavu" (Savičiaus g.5)



2009 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Spintos liga: princesių suknelės

Vieną dieną užėjau į Blusų turgų, kas yra visai sėkmingas reiškinys, kai žinai ką ir kada apsimoka pirkti. Išėjau su balta pūsta suknele. Jos pardavėja  filosofijos studentė sakė, kad įsigijo princesišką skudurėlį Vienoje.


Princesė ir Viena, atsispirti galėtų tik  gyvenime lėlėmis nežaidęs žmogus.


O realybė tokia: suknios niekur niekada nesivilkau, jos krūtinė įpareigojanti - sukrenta ir padaro kūgio formos nesąmones:









Užtat suknelė sudalyvavo net trejose fotosesijose ir dalyvautu toliau, bet mes ją parduodame. Norime nusipirkti kitokių suknelių fotkinimui, o ir šiaip, septintokas neįsivaizduotu kiek pinigų yra daryti fotosesija su baronkomis ir pienu. Bet apie papasakosiu poryt.


Rūta fotkino Rasą Basą su mano suknele.




Ir Eglute savo miegamajame nes labai derėjo prie pudingo spalvos sienų.




Va suknelė, nesimaivysiu su tom kainom. Kainuoja 50 lt, galima nusiderėti iki 40 lt.





2009 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Giedrius Paulauskas gatvėje


Visą tai darėme Giedriui ir mano rubrikai "Pravda turgus". 

Apie Giedrių Paulauską nuo 2007 metų jau spėjau parašyti n- kartų. Paradoksalu, kad neturiu nei vieno jo drabužio, o beveik fiziškai stumiu žmones pro jo daugiabučio duris.

Paulausko drabužių fotosesiją norėjome padaryti daug anksčiau. Paskyrėmė datą, sukvietėm modelius, sugalvojom vietas, tinkančias projekto koncepcijai. O tada ėmė lyti. Nuo paryčių. Be sustojimo.
Tą dieną skambinomes "darom - nedarom" lyg mėtydami karštą bulvę. Kokius aštuoniasdešimt kartų. Nusprendėme - nedarom.

Ir už keturiasdešimties minučių... Išlindo saulė ir spinduliais skrodė Vilniaus fasadus, ant suoliukų kepinosi žmonės, vando nudžiuvo ir tik kelios blizgančios balos priminė, kad ryte lietus buvo toks smarkus ir galingas, kad aš NET pasiėmiau iš namų neskoningą, didžiulį, salotinį skėtį, ką darau tik tada, kai dėl kritulių negali lauke įkvėpti oro.


Fotosesijos nepaleidom, po kelių savaičių susitarėm iš naujo.

Devintą ryto bėgau iki braškių kiosko prie Operos ir baleto teatro. Pusę vasaros ten pardavinėjo braškes po keturis, šešis ir aštuonis litus. Priklausomai nuo dydžio. Taigi, nuėjau namo, kad nuplaučiau braškes ir susitikau savo fotografe.

Elena, ar nuplovei šias braškes, juk jo trešiamos vištų mėšlu - pakėlusi antakį paklausė manęs Rūta.
Taip, nuploviau, Rūta, - atsakiau aš.
Valgėme braškes ir ėjom per visą Gedimino prospektą, buvo žiauriai gražu. Priėjom Sereikiškes, ten fotografavome vieną pusiau skustą merginą "Nuogybių" numeriui. Aš tuo metu irgi svajojau apie pusiau skustą galvą, bet kadangi esu nežema (skusta galva optiškai ilgina žmogų, todėl mažiau tinka aukštaūgėms ir labiau tinka aukštaūgiams - sakė mano kalbinta panelė) ir priklausoma nuo aukštakulnių šitą svajonę atidedu tiems laikams, kai mano galvoje įvyks esminė skonio revoliucija ir pradėsiu susitikinėti su labai aukštais sportininkais. Jei jie susitikinės su skusta merga, kitą vertus.

Tada ėjome susitikti mano visai mielo draugo, Povilo Dumčiaus, kuris ir buvo šios fotosesijos modelis. Kiek girdėjau profesionalų komentarų, geriausias modelis - bernas Lietuvoje. Turint omeny profesionalumą pozuojant, vaikštant podiumu ir t.t... Jei jis priimtų jus į savo "Facebook'o" draugus, pamatytumėte, kaip jis pozuoja giminės baliuose. Oho. Kadangi jis nėra dėmesio fanas, jūsų prašymą atmes. Bet aš visada galiu padėti.

Čia Povilas sesės vestuvėse:



Šiaip Povilas yra rimtai architektūrą studijuojantis vyrukas, ko pasekoje jis nepažįsta visos mažos krūvos Vilniaus naktinių klubų ir barų. Nuo kitų metų pastatų meno jis mokysis Prancūzijoje.

Žiemą jo veidu ištapetavo pusę Vilniaus. Per dvi gatves buvau suskaičiavusi kokius keturis outdoorus su šia nuotrauka.

Čia iškarpa iš žurnalo.


O čia jis "Fred Perry" veidas:


Aha, geras, žinau. Jeigu ką, jam patinka panelės gražiais plaukais ir raiškiomis akimis. Ir "Bon Jovi".

Fotosesijos užkulisiai buvo tokie: vaikščiojom palei sienas ir užsilikdavom prie gražiausiai nubyrėjusių. Kai darai tokius dalykus, kaip fotosesija ir DAR neturi fotostudijos, galvoje turi kurti sienų ir vietų katalogą.

Fotosesijoje atšvaitą - mėnulį laikė Rūtos sesutė Eglė

Čia Povilas persirenginėja. Vidury dienos, vidury prancūzparkio. 


Abi svajojome apie šią Pilies gatvės vietą.
Tiek kartų, eidama į darbą, praeinu gatvės nišą ir kaskart atrandu kitų priežasčių ja žavėtis. Pirmiausia buvo plakatai ir afiša, tada piešiniai, tada plytelės, tada graži nišos forma, tada tai, kaip krenta šviesa.

Šiaip, pasakysiu, kad Rūta serga "aš pirma" liga ir jei pamato, kad koks fotografas nufotografuoją kažką mieste, net su stiprios ugnies srovės lituokliu ginama nieko ten nedarys. Visai įmanoma, kad nagais nukrapštys sieną ir apspjaudys, kad atrodytų kažkaip visai kitaip.

Mano tympos fotosesijos dieną dar buvo  blizgančios visomis benzino baloje splavomis. Tada nuvažiavau į Sattą festivalį ir numečiau visus blizgučius Smiltynės smėliuose. Bet vi
sas gėris buvo vertas nors ir blizgančio kombinezono su ilgom rankovėm ir kapišonu.



Tekstas: Elena Reimerytė
Giedriaus Paulausko drabužių ir visos fotosesijos nuotraukos: Rūta Jankauskaitė

2009 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Metal On Metal ligoninėje



“Metal On Metal” grupė apie fotosesiją savo debiutiniam albumui užsiminė vieną trečiadienį, o penktadienį jiems jau grasinome nesišypsoti. Tikrąją to žodžio prasme, dvigubai už trečdalį komandos žemesnė Rūta mergaitiškai pašnibždėjo, kad būtų visai nieko jei vyrai parodytų, kaip labai moka pykti. Manfredas taip supyko, kad užrėkė nežmogumi, o aš nusukau akis į sieną, nes turbūt pati taip nemokėčiau.


Fotosesija vyko viename, pagal paskirtį nebenaudojamame pastate. Kym Wild didžiuodamasis sakė, kad čia vaikystėje jam susiuvo galvą. Išsirinkome mėlynų plytelių kambarį, jos nuostabiai kontrastavo su raudonais grupės kombinezonais.

Projektui įgyvendinti reikėjo keturių buteliukų kečupo. Tai buvo bene sudėtingiausia fotosesijos dalis, mums reikėjo arba labai kokybiško kečupo, arba lavono. Pomidorų pasta butų netinkamos konsistencijos, o daržovių sultys atrodytų ligotai. Pirmoji, pižoniškais sumetimais grįsta ir visai negeniali vieno žmogaus mintis buvo rinktis tik “Heinz” firmos kečupą. Tadas “Namų kūryba” kuris pagal savo majų kalendoriaus ženklą yra mano galaktinis partneris pasakė, kad rinkčiausi pagal pomidorų koncentraciją, bet irgi buvo neteisus. Būtume konkrečiai prašovusios su “Heinz”, nes kruviniausias padažas yra “Suslavičiaus”.

Ne pagal paskirtį sunaudojom tiek kečupo, kiek čiliake per tris valandas "nueina".

Kaip bebūtų, jau po kelių minučių kečupas žlugdančiai dvokė ir man labai skaudėjo širdį, kad vyrams juo tenka teptis rankas. Drėgnos “Iki” servetėlės savo žibučių kvapu penkis kartus nusileido visam tam sintetiniui tomatų blogiui. Nenoriu žinoti, kaip kiti, bet po to karto kečupo nebepirkau.

Į fotosesijos vietą pagriebiau juodą, gigantišką prabangių pirkinių maišą, kuris mano kambario kampe gulėjo pusę metų ir atliko vienos knygų lentynos vaidmenį. Dėl šių priežasčių jis buvo dulkinas ir nešamas iki fotosesijos vietos išdulkino mano tympas/tampres/legginsus. Geriausiai prisimenu tą momentą, kad atkarpoje nuo darbo iki vietos X (gailime adreso) užsukau namo ir nenusimečiau savo niujorkietiškos žemaitės klumpių. To pasekoje kaukšėjau nepadoriai prasto grindinio, užtat puikios akustikos patalpose ir kaip ponis šokinėjau per statybines šiukšles.

Vertikalios sienos šluota

Rūta ir jos sesutė Eglė be leidimo pasiskolino žudymo įrankius iš tėčio sandėliuko. Merginos tam panaudojo padangos spalvos maišą kuris dar gatvėje benešant suplyšo ir iškišo dantytą motorinio pjūklo ašmenį. Dėl skubėjimo sukelto streso atrodėme darančios nevisai gerą ir net Rūtos taikus kaspinas situacijos negerino.

Kai vyrukai atsivertė į tuos kuriais būna kai negroja, mandagiai pasiūlėmė dingti ir likome tryse su šluota. Kuomet nušlavėme kečupą nuo stačios sienos, visą kruviną popierinį rankšluostį sukišome į kokį penkiasdešimt šiukšlių maišų ir apart plastmasinių pomidorų dvoko, nieko nebepalikome.

Mūsų asistentė Eglutė, Rūtos sesutė

Tada aš ėjau namo, apsiaviau botus, nusimoviau dulkėtas tympas, Rūta su Egle išvyko namo, skalbti ginklų. Po dar pusdienio darbo susitikome prie mano namų (jau be botų) ir ėjome į mano redaktoriaus Kristupo S. gimtadienį. Labai gražus vakarėlis po atviru dangumi.



Nakties finale atsidūrėme “Gravity” ir sugalvojome savo sektos logotipą – apverstą turkio spalvos trikampį. Tačiau “Metal On Metal” sektos teminio vakarėlio svečiai mūsų sugebėjo paklausti – kokia proga ir iš kokio tūso atėjome. Mano pemanentinis “Isadora” akių teptukas nenuėjo perniek, juo išdažėme kokius vienuolika klubo lankytojų. Įdomiausia vakaro dalis, kad sumaišiusios visų įmanomų spalvų ir laipsnių gėrimus burtų keliu – ryte gavome šviesias galvas. Už ką dėkojame dvasiškiausios kosmoso spalvos trikampiams.






Jeigu jus domina fotosesija su: kečupu, sovietinėmis plytelėmis, ponio šuoliuku striksinčia žurnaliste, motoriniais pjūklais, baltaplauke asistente ir žibučių aromato servetėlėmis – galite visą tai įsigyti už 666 LT, nusiderant nuo 983 LT kainos.

Jūsų pasisiūlymų lauksiu šioje pašto dėžutėje driversinger@gmail.com

tekstas Elle Driver
foto Marla Singer